Sodo nameliai yra gaminami iš lengvų konstrukcijų, taigi juos pasistatyti įmanoma savarankiškai. Jo statybai nereikia specialių statybos žinių ar įgudžių.

Rąstai iš skirtingų medienos rūšių skiriasi pagal išvaizdą, kainą, medienos struktūrą, tvirtumą. Skirtingos medienos rūšys skiriasi pagal nevienodą atsparumą įvairiems procesams – puvimui, išdžiūvimui ar skilinėjimui. Šie faktoriai taip pat priklauso nuo vietos (geografinės platumos), kurioje auga miškas, jo paruošos, medienos laikymo sąlygų.

Rąstinių namų statybai dažniausiai naudojama spygliuočių mediena – eglės ir pušies, rečiau – maumedžio ir kedro. Rąstai, padaryti iš medžio, augančio šiauresniuose regionuose, išsiskiria struktūros tvirtumu bei didesniu atsparumu įvairiems atmosferos poveikiams.

Verta paminėti, kad miško ruošinį rąstinio namo statybai geriausia ruošti žiemos metu arba rudenį – tada mediena sausiausia, taigi, ją reiks mažiau džiovinti ir ji mažiau deformuosis džiūdama.

Rąstinio namo statybai naudojama spygliuočių ir lapuočių mediena. Geriausia mediena rąstiniam namui – pušis, bet naudojamos ir eglės. Rąstų, naudojamų statybai, storis priklauso nuo regiono, kuriame statomas namas. Žiemą temperatūrai esant iki 30 laipsnių šalčio, galima naudoti rąstus, kurių skersmuo siekia bent 20-22 cm, o esant žemesnėms temperatūroms – 24 cm ir daugiau.

Rąstas turi unikalią savybę kaupti šilumą ir atiduoti ją, kai aplinka vėsta. Dėl šios savybės rąstiniame name nuolat palaikoma optimali temperatūra – žiemą ir vasarą rąstiniame name nebūna atitinkamai pernelyg šalta ar karšta. Medienos savybė automatiškai „reguliuoti“ šilumą slypi tame, kad sausa mediena turi gana didelę šiluminę varžą (mažą šilumos pralaidumą), ypač palyginus su tokiomis medžiagomis kaip kai kurie metalai.

Rąstų, iš kurių statomas namas, drėgmė turi būti ne daugiau kaip 8-10% rąsto masės, antraip rąstas džiūdamas gali deformuotis. Džiovinant rąstą, tam, kad būtų išvengta įtrūkimų, daromas išilginis pjūvis.

Rąstinio namo stogas turi patikimai saugoti nuo įvairaus atmosferos poveikio. Jis turi būti nepralaidus vandeniui, pakankamai atsparus ugniai, gerai šalinti kritulius, turi būti patogus pasiekti vykdant remontą.

Nuo stogo kokybės ir ilgaamžiškumo priklauso atskirų namo dalių ir namo ilgaamžiškumas apskritai. Rekomenduojama statyti paprasčiausias šlaitinių stogų formas: dvišlaičius, mansardinius, keturšlaičius ir vienšlaičius (dažniau priestatams, verandoms, kiemo statiniams).

Medienos šiluminė varža svyruoja priklausomai nuo rūšies ir drėgnumo, taip pat nuo rąsto skersmens

Paprastas šlaitinis stogas sudarytas iš stogo dangos, tiesiogiai saugančios nuo lietaus ir sniego, grebėstų ir gegnių, palaikančių stogą ir perduodančių apkrovą sienoms nuo viso stogo svorio, taip pat ir nuo papildomo svorio, tokio kaip sniegas, vėjas ir t.t. Stogo nuolydis priklauso nuo regiono, kuriame pastatytas namas, stogo medžiagos ir gali keistis nuo 11° iki 45° ir daugiau. Kuo sausesnis ir šiltesnis klimatas, tuo gulstesnis gali būti stogas. Kuo statesnis stogas, tuo mažiau ant jo kaupiasi sniego, tuo mažesnė sniego apkrova. Kuo didesnis šlaitas, tuo didesnis vėjo sukeliamas slėgis stogui (kampo pakeitimas nuo 11° iki 45° padidina vėjo slėgį 5 kartus), tad, jei nuolydis didelis, būtina sustiprinti gegnes bei grebėstus.

Renkantis stogo formą, reikia turėti omenyje, jog yra būtina, kad lietaus ir atlydžio vandenys greitai ir visiškai nutekėtų nuo stogo. Žiemos metu ant stogo kaupiasi sniegas, ir krūvis susidaro gana nemažas – apie 100 kg/m² ir daugiau, tad svarbu parinkti tinkamą stogo nuolydį, kad stogas būtų apkrautas kuo mažiau. Didžiausias sniego kiekis susikaupia ant apytiksliai 30° nuolydžių, esančių užuovėjoje, nes vėjas suneša sniegą nuo priešvėjinio ant užuovėjinio šlaito. Tad norint, kad sniegas neužsilaikytų ant stogo žiemą, padės didesnis nuolydis. Taip pat svarbu atsižvelgti į aplinkos sąlygas – pavyzdžiui, jei netoli namo auga aukšti medžiai, ant stogo susikaups didesnės pusnys.

Tinkamai parinktas medis pirties statybai ilgai nepūna ir yra atsparus korozijai karštoje ir drėgnoje aplinkoje. Statant pirtį reikia vengti medienos, iš kurios teka sakai – geriau rinktis švarią, be gumbų ir šakų medieną. Rąstinė pirtis ar kitas statinys iš rąstų turi tendenciją „nusėsti“ – rąstų apimtis jiems džiūstant šiek tiek mažėja. Norint to išvengti, galima naudoti pakankamai išdžiovintus arba iš lentų klijuotus rąstus, kurie po statybos netrūkinėja ir beveik nesitraukia. Vienas iš daugelio rąstinio statinio privalumų – vienu metu kuriamas tiek interjeras, tiek eksterjeras.

Labiausiai vertinama pirčių statybos medžiaga yra kedras – jo mediena graži, turi natūralų atsparumą irimui, puikiai atlaiko temperatūros bei drėgmės svyravimus ir yra aromatinga, pasižymi gydomosiomis savybėmis, tačiau kartu tai yra ir brangiausia mediena. Viena iš medienos rūšių, prilygstančių kedro kokybei yra raudonmedis, tačiau pagrindinis skirtumas tarp šių medienos rūšių yra tas, kad raudonmedis keičia spalvą, juoduoja. Puikus pasirinkimas pirties statybai yra ir liepos mediena. Ji yra šviesaus atspalvio, ilgaamžė, atspari temperatūros svyravimams, didelei drėgmei, tačiau iš prigimties turi nemažai natūralių defektų, tad ne taip paprasta ją apdirbti, be to, bėgant laikui ji tamsėja. Liepos mediena išbrinksta nuo drėgmės ir tam tikru laipsniu linkusi pūti, tačiau šiuos du trūkumus galima kompensuoti džiovinant medieną natūraliomis sąlygomis keletą metų.

Drebulės mediena neišskiria sakų, puikiai tinka suolams ir atlošams. Taip pat rąstinę pirtį ręsti galima iš cūgos (labai mažai sakų, neturi kvapo, tad tinka alergiškiems asmenims), alksnio (panašios savybės į liepos, unikalaus atspalvio), eglės rąstų. Eglės ar pušies mediena, kol nauja, turi šviesų atspalvį, tačiau jos kokybė skiriasi nuo Šiaurės Europos importinės medienos, nes turi didesnes, laisvesnes šakų užuomazgas, kurios, džiūstant medienai, iškrenta. Tad, geresne kokybe pasižymi melsvosios ar baltosios Šiaurės Europoje augančios eglės.

Statant pirtį iš pušinių rąstų, svarbu, kad juose nebūtų šakų užuomazgų, nes antraip, veikiant karščiui, iš jų ims skirtis sakai. Europoje dėl išskirtinos kokybės tapo žinoma ir abašo – Afrikos tropikuose augančio medžio – mediena. Ji pasižymi itin mažu šilumos pralaidumu. Ši mediena beveik neturi defektų, tvirta ir lengva, lengvai šlifuojama. Sušlampa ji tik iš išorės, drėgmė neprasiskverbia į vidų, lėtai drėksta ir greit išgarina sukauptą vandenį.

Medienos rąstinių pirčių statybai pasirinkimas nemažas, tačiau svarbiausia, kad rąstai būtų išdžiovinti iki 10-15% drėgmės, gerai apdirbti – be žievės, gumbų, ir pakankamo storio, kuris turi siekti 15-24 cm, priklausomai nuo medžio rūšies (lapuočių rąstai paprastai turi būti didesnio skersmens). Medieną apsaugoti nuo puvimo, kenkėjų ir grybelio galima purškiant arba išmirkant specialiais preparatais.

Pavėsinių statybai naudojamos įvairios medienos rūšys: pušis, eglė, ąžuolas, beržas, tačiau pagal visas medienos charakteristikas maumedis palieka kitas rūšis užnugaryje. Taip pat tai, ko gero, geriausias pasirinkimas pagal kainos-kokybės santykį. Tvirtumu maumedis nenusileidžia ąžuolui. Taip pat dėl ypatingų sakų jo mediena atspari išoriniams poveikiams – puvimui, graužikams, vabzdžiams, tokiems kaip medgręžiams. Šios medienos atsparumas ugniai maždaug dukart didesnis nei pušies. Taip pat maumedis turi siaurą balaną (1-2 cm), tad kai rąstas apdirbamas mašinomis, ji praktiškai beveik išnyksta šlifuojama, taigi mašinomis apdirbtas rąstas iš maumedžio laikui bėgant nemėlynuoja. Poliai Venecijoje – mieste ant vandens – padaryti iš maumedžio. Net praėjus 1000 metų ištyrus šiuos polius paaiškėjo, kad jie tarsi suakmenėjo ir jų nebeįmanoma apdirbti nei kirviu, nei pjūklu, tad tai rodo nepaprastą šios medžio rūšies atsparumą vandens poveikiui.

Pavėsinės statybos ypatumai kiek kitokie nei namo ar pirties. Nors, pavyzdžiui, namo ar pirties statyboje lapuočio rąstas turi būti storesnis nei naudojant spygliuočio medžio rąstą, statant pavėsinę, rąsto storis neturi svarbios reikšmės, jis gali varijuoti nuo ≈15cm iki ≈30cm, atsižvelgiant į norimą rąstinės pavėsinės dizainą. Kadangi medinė pavėsinė yra lengvas statinys palyginti, pavyzdžiui, su mediniu namu, jos konstrukcijoje dėl atitinkamai mažesnio viršutinės dalies krūvio ne taip stipriai pasireiškia „nusėdimo“ efektas. Vienok, nors galima statyti iš „šviežio“ rąsto, patartina rąstinę pavėsinę, kaip ir medinius namus ar pirtis, ręsti iš pakankamai išdžiovinto rąsto, kurio drėgnumas siekia nuo 10% iki 20% – taip su didesne tikimybe bus išvengta vėliau dėl džiuvimo atsirandančių plyšių tarp rąstų, įtrūkimų.

Svarbi pavėsinės dalis – stogas. Pavėsinės stogas turi puikiai ir patikimai apsaugoti nuo kritulių. O visa kita – skonio ir noro klausimas. Stogas gali būti įvairių formų – vienšlaitis, dvišlaitis, keturšlaitis, kupolo formos ar šešiašlaitis, taipogi įvairių spalvų bei iš įvairių medžiagų. Iš dažniausiai naudojamų medžiagų galima įvardyti šiferį, čerpes, metalo lakštus, ruloninę medžiagą. Originali medžiaga stogui – medinės lentelės, tačiau tokį stogą dengti gana sudėtinga. Laiko ir medžiagos taupymo atžvilgiu optimaliausias variantas – stogas iš metalo lakštų.